M. Martinaičio Kukučio instrukcija, paleistam iš daboklės

Kai baigsiu visus savo darbus, / laisvą užsidirbtą sekmadienį / atsigulęs žolėj, / laisvai pasidėjęs ant žemės rankas, / norėčiau dar pamatyti tėvynę, / kam nedavė laiko gyvenimas.

Marcelijus Marcelijus, „Kukučio baladės“: eilėraščiai. – Vilnius: „Vaga“, 1977.

1936 m. balandžio 1-ąją gimė poetas, kritikas, eseistas, tautosakos tyrėjas, tekstų interpretatorius, jaunųjų literatų ugdytojas Marcelijus Martinaitis. 1964 m. Vilniaus universitete jis baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. Dirbo periodinių leidinių redakcijose, dėstė Vilniaus universitete, buvo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys.

Viena iš ryškiausių poeto knygų yra „Kukučio baladės“. Žemaitis Kukutis – visuomenėje nepritampantis ir realus, ir mitinis individas. Jo vaikiškas naivumas slepia gilią išmintį, nes, prisidengęs kvailio kauke, personažas gali sakyti tiesą, kalbėti daugiau negu leidžiama. Autorius pasakoja apie jį su šviesia ironija. Aktualus Kukutis ir mūsų technologijų amžiuje, nes šiuolaikiniame gyvenime absurdo netrūksta. Lai gyvenimas duos mums laiko susitikti su M. Martinaičiu bei jo Kukučiu ir išmokys:

a)negalvojant galvoti, ko nereikia galvoti

b)nematant matyti, ko nereikia matyti

c)nesuprantant suprasti, ko nereikia suprasti...

Švęsdami poezijos dieną kviečiame į skaitykloje parengtą leidinių parodą, skirtą M. Martinaičio 90-tosioms gimimo metinėms.

Gimnazijos bibliotekininkės